Vidaus nuotekų sistemos vamzdžiai gaminami iš ketaus ir įvairių rūšių plastiko, iš jų populiariausi – polipropileno ir polivinilchlorido plastikas.
PVC, kaip vamzdžių gamybos medžiagą, pradėta naudoti 1930 m., polipropilenas pirmą kartą vamzdžiams gaminti panaudotas 1950 metais. Polipropilenas daugelyje Europos šalių laikomas viena iš perspektyviausių vamzdžių gamybos medžiagų, tačiau dėl savo savybių polivinilchloridas išlieka toks pats populiarus.
Polipropileno gamyba yra ekologiškesnė, tačiau šio produkto trūkumas yra tas, kad tai degi medžiaga.
Kalbant apie nuotekų sistemas, daug kas priklauso nuo medžiagos, iš kurios pagamintas vamzdis, todėl prasminga lyginti vamzdynų savybes pagal medžiagas, iš kurių jie pagaminti. Dėl fizikinių medžiagų charakteristikų europiniai standartai leidžia gaminti PP vamzdžius su šiek tiek plonesnėmis vamzdžių sienelėmis nei PVC, tai lemia kiek žemesnę šių produktų kainą, tačiau PVC vamzdžiai dėl storesnių sienelių yra „tylesni“, t. y. nuo jų sklinda gerokai mažesnis tekančio vamzdžiais vandens garsas į patalpas. Ši savybė itin svarbi pasirenkant stovų vamzdžius, kur vertikalus vandens kritimas visuomet sukelia garso bangų.
Vamzdžio naudojimo galimybes lemia darbo temperatūra. Kuo darbo temperatūra didesnė, tuo mažesnis mechaninis vamzdžio atsparumas. Tiek PVC, tiek PP vamzdžiuose pastovi leistina temperatūra yra 60 laipsnių, trumpalaikė leistina temperatūra PVC vamzdžiuose yra 95 laipsniai, PP vamzdžiuose – 100 laipsnių.
Kanalizacijos vamzdžių cheminis atsparumas leidžia pilti į juos įvairius buityje naudojamus chemikalus be baimės, kad jie ištirps ar ims rūdyti. Atspariausi yra plastikiniai vamzdžiai – jų neveikia įvairiausi chemikalai.
Garso izoliacija
Skysčiams tekant vamzdžiais, girdėti garsas, jis verčia nepatogiai pasijusti dažną šeimininką. Triukšmas nuotekų vamzdynuose atsiranda dėl dviejų priežasčių: sūkurių, kurie susidaro vamzdžių sienelėmis žemyn tekančiame vandens sluoksnyje (srauto triukšmas), ir atšakose bei alkūnėse nukreipiamo srauto (smūgio triukšmas). Srauto triukšmas dažniausiai yra aukšto dažnio, o smūgio triukšmas yra labiau žemo dažnio. Žemo dažnio garsus izoliuoti sunkiau.
Garsas sklinda tam tikru spinduliu aplink vamzdį ir pereina į orą. Jis taip pat sklinda išilgai vamzdyno, pereidamas į pastato karkasą. Standžiais plieno ar ketaus vamzdžiais garsas sklinda gerai, o plastikiniai vamzdžiai šį garsą slopina. Tačiau spindulinį garsą, kuris perduodamas aplinkai tiesiai iš šaltinio, geriau slopina tankesnės medžiagos. Norint išvengti tokios „muzikos“, pravartu rinktis vamzdžius, kurių sienelės yra storesnės. Taip ir visa sistema bus patikimesnė.
Be to, projektuojant vamzdyną, reikėtų vengti dideliu laipsniu keisti jo formą, nes būtent dėl to kyla smūgio triukšmas. Pavyzdžiui, vertikalioje atkarpoje kur kas geriau naudoti dvi 45 laipsnių alkūnes arba tris 30 laipsnių alkūnes negu montuoti vieną 90 laipsnių alkūnę.
Kad vamzdis nebildėtų, jis turi laisvai tilpti į sienos ar pertvaros angą. Jei vamzdis kerta medines konstrukcijas, ant medinės sijos dedamas minkštos medžiagos pagrindas.
Vamzdynų triukšmingumas yra viena didžiausių pastatų keliamų rūpesčių. Tai greitų ir pigių statybų pasekmė. Taupant ieškoma pigių medžiagų, tačiau po keleto metų dėl nekokybiškos produkcijos pradėjus tekėti vandeniui remonto darbai kainuoja gerokai daugiau. Žinoma, nekokybiškai atlikti darbai, net ir pasirinkus pačius geriausius vamzdžius, gali lemti tokį patį prastą rezultatą, todėl vamzdžių montavimo darbus rekomenduojama patikėti profesionalams.
Kaip išvengti izoliacijos klaidų?
Jau projektuojant statinį turi būti numatomi apsaugos nuo triukšmo reikalavimai. Pavyzdžiui, sanitariniai įrenginiai negali būti tvirtinami prie gyvenamųjų patalpų sienų. Tarp instaliacijos ir arčiausiai esančios gyvenamosios patalpos turėtų būti dar bent viena tarpinė patalpa.
Taip pat svarbu, kad sanitarinis tinklas niekur nesiliestų su statybine konstrukcija. Net ir mažas sąlyčio taškas gali padidinti tinklų keliamą triukšmą keletu decibelų. Be vamzdžių, tai taikytina ir armatūroms bei kitiems sanitariniams objektams: klozetams, praustuvėms ir vonioms. Dauguma sanitarinės įrangos gamintojų siūlo elastinius profilius, skirtus sanitariniams įrenginiams nuo statybinės konstrukcijos atskirti.
Ypač daug akustinio pobūdžio problemų kyla ir montuojant vamzdžius, kai jie liečiasi su lubomis, nes šiuo atveju reikia atsižvelgti į priešgaisrinės saugos ir garso apsaugos reikalavimus. Kad būtų išvengta triukšmo, pirmenybę reikėtų teikti priešgaisrinėms apkaboms, kur atskirtas akustinis vamzdis ir priešgaisrinė apkaba. Tuščią erdvę tarp vamzdžių ir šachtos sienos galima užpildyti garsą sugeriančia medžiaga (pvz., mineraline arba akmens vata), bet vamzdžiai negali niekur liestis su šachtos siena.
Kiek įmanoma reikia vengti keisti nuotekų vamzdžių kryptį, nes atšakos ir alkūnės yra papildomi triukšmo šaltiniai.
Kritiniais atvejais veiksminga triukšmo mažinimo priemonė yra vamzdžių aptaisai. Tinkamos sistemos (jas paprastai sudaro sluoksnis minkšto putplasčio, iš išorės padengto tvirtesne folija) ne tik sumažina vamzdžio skleidžiamą triukšmą, bet ir – jeigu apkabos yra dedamos prie aptaisų – garso perdavimą į statybinę konstrukciją. Tai gali sumažinti tinklų garso lygį daugiau nei 10 dB.
Jeigu akustiniu techniniu požiūriu planavimas yra tinkamas ir sanitarinė įranga sumontuota kruopščiai, pakankamą izoliaciją, kad nebūtų girdėti gurgiančių vamzdynų, galima užtikrinti ir apsėjus be brangiausių sistemų. Tačiau jei reikia didesnio akustinio komforto arba anksčiau naudotos konstrukcijos gerai praleidžia garsus, verta sumontuoti aukštos kokybės akustinę apsaugą turinčius nuotekų vamzdžius.